„Patirti gyvenimą kūrybiškai sau pačiam visuomet svarbiau nei gyventi sėkmingai“

Donald W. Winnicott¹

„Kiekvieną akimirką aš apipinu sapnais daiktus <…>, tačiau šių vaizdinių nesupainioju su pasauliu – jie yra čia, priešais pasaulį, vaizduotės scenoje“

Maurice Merleau-Ponty²

Kelios mintys pradedant tekstą.

Akivaizdu, kad pasaulis jau buvo prieš man atsirandant jame, kad jis visuomet išlieka mano buvimo kontekstu: pasaulis „egzistuoja prieš bet kokią mano analizę apie jį“². Kita vertus, mano ir tavo buvime yra kažkas labai sava, kažkas, ką galėjome sukurti tik aš ir tik tu. Juk daugelis per gyvenimą išlaikome tai, „kas priklauso vaiko patyrimui: galimybę kurti savo pasaulį“¹. Gebėjimą patirti šią esminę žmogaus būties įtampą – kad pasaulis yra duotas ir tai, kad mes turime galimybę jį nuolat kurti – D. Winnicott vadina gebėjimu „gyventi kūrybiškai“¹.

Būna dienų, kai tik reaguoju į stimulus, aplinką, vidinius ir išorinius reikalavimus. Bet tame reagavime nesijaučiu gyvas. O kitais kartais mano veiksmai kyla iš paties mano buvimo, iš vidinio impulso. Tuomet man pavyksta į reiškinius pažvelgti taip, lyg pamatyčiau juos pirmą kartą, „šviežiai“, ir tuo metu gyventi kūrybiškai. Kūrybiškumas nėra meno kūrimas, bet būtent tos akimirkos, kada savo gyvenime pasijaučiame savimi ir psichologiškai gyvi.

Tačiau asmeninis impulsas neišvengiamai susiduria su pačiu pasauliu. Ankstyvoje vaikystėje tėvai gali padėti nepatirti pasaulio aštrių kampų per šiurkščiai ir per anksti. Tai leidžia vaikui jaustis pasaulio kūrėju, o ne nuolat besitaikančiu prie aplinkos. Kaip vėliau priimti išorinę realybę, neprarandant santykio su savo kūrybiškumu, yra esminė žmogaus prigimties įtampa. Šioje įtampoje atrandame gebėjimą nustebti savo gyvenimu, pabandyti dalykus ne pagal instrukciją ar planą, nustebti savo spontaniškais gestais, savo išgyvenamomis patirtimis, tačiau kurti iš to, ką randame pasaulyje, toliau gyventi jame, o ne „vaizduotės scenoje“. Kitaip tariant – gyventi kūrybiškai.

Milda.

35 metų moteris. Dirba finansų įmonėje personalo vadove, ištekėjusi, turi dvi dukras³.

Pirmadienio rytas.

Tu jau girdi garsus ir matai lengvus šviesos atspindžius vokuose, bet dar guli užsimerkusi, atpažįstamoje, bet ir keistoje, kiek nepatogioje pozoje, kurios nepameni, kad rinkaisi. Šiltas ir saldus snaudulys palengva atsitraukia, o su juo blanksta tokios įtraukiančios mintys, pajausti vaizdiniai, šiluma. Sapnas? Kur aš plaukiau?.. Ar iš kojų, ar iš krūtinės atslenka nerimas, kurį gerai pažįsti, bet dar nežinai – kas tai…

Milda atsibudo vėliau nei turėjo. Žadintuvas nustatytas penktą, lyg pamena, kad skambėjo prieš šešias, o dabar po septynių. Planas buvo atsikelti anksčiau ir gerai pasiruošti rytiniam susitikimui. Dabar kelti vaikus, dušas, plaukai, ką rengtis, nes šiandien šalta, darželis, pusryčiai („praleisiu, nėra laiko, gal tik kavos gurkšnį“). Palauk, šiandien veža vyras, jie jau irgi keliasi. Savaitgalis buvo intensyvus, nes žiūrinėjom naują butą, lankėm šeimą, dar buvo vyresnėlės draugės gimtadienis. Bet viskas sėkmingai praėjo…

Kelios minutės ir šeima išvažiavo, o įprastoje vietoje nebuvo kamščio ir į darbą Milda nuvyko laiku. Susitikimas praėjo gana sklandžiai, pavyko kalbėti taip, kad niekas nepastebėjo pasiruošimo trūkumo. Keletas skaidrių liko neaptarta. Atsivertusi kalendorių pamatė ilgą darbų sąrašą ir, atsidususi, pradėjo nuo mažiau svarbaus, bet ne nuo mažiausiai svarbaus. „Pradedam“.

14:55.

Milda atvyko penkiomis minutėmis anksčiau ir atsisėdo laukiamame. „Spėjau laiku“ – pagalvojo ir atsilošė kėdėje. Galvoje ji jau turėjo planą, apie ką šiandien norėtų kalbėti – tai sugalvojo važiuodama automobiliu. Paskutiniu metu ji susimąstė, kad keistai jaučiasi su savo vadovu. Jis tokia kūrybiška asmenybė, „su charizma“, susitikimai būna gyvi ir energingi, bet jo pasiūlymai, vizijos taip greitai keičia vieni kitus, kad sunku pradėjus kažką tęsti. Jos pačios pasiūlymai lieka neišgirsti – tiesiog nėra jiems laiko ar erdvės…

„Tas galėtų užimti pirmą pusvalandį, o jei liks laiko, galėsiu sugrįžti į savaitgalį, kai vykau pas mamą. Toje temoje visada yra ką kalbėti“.

Kabinete atmosfera buvo panaši kaip ir ankstesnėse sesijose. Milda galėjo kalbėti be perstojo – pasakoti apie problemas darbe, kurias sėkmingai išsprendė, šeimos reikalus. Bet vis liko įkyrus jausmas, kad kažko jos gyvenime vis trūksta, nors „viskas gerai“. Milda išmoko puikiai tvarkytis su savo realybe, įveikti visus iššūkius, tačiau po kurio laiko tas įveikimas nebeteikdavo daug asmeninės prasmės. Vis dažniau jautėsi pati esanti kaip dar vienas punktas, eilutė, kurią galėjo išbraukti iš darbo kalendoriaus.

– Žinote, man gerai sekasi ir aš nesuprantu, kodėl nesijaučiu laiminga. Atrodo, darau viską teisingai. Bet nežinau, ar iš tikrųjų džiaugiuosi. Norėčiau bent kartą jaustis laiminga tame, ką darau, – sesijos eigoje apibendrino ji.

Sunku atsakyti, todėl susimąsčiau. Turbūt tik pirmadieniais gali taip ryškiai pajausti, kad gyveni kaip „reaguotojas“ į reikalus, kad beveik asmeniškai negyveni, o tik darai. Galbūt tais simboliniais pirmadieniais mums nebereikia dar vieno patarimo, pasiūlymo, interpretacijos. Kartais pakanka nesudrumstos erdvės, kurioje būtų galima išgirsti kažką asmeniško ir savo, kai kuriems laikinai pamiršto, kai kuriems atrasto pirmą kartą. Pokalbyje stojo tyla. Keistas jausmas – lyg pats kambarys, kabinetas tapo pirma vieta Mildos pirmadienyje, kuri nieko iš jos nereikalavo.

– O. Tik dabar pastebėjau šitą paveikslą kabinete, – staiga ištarė Milda ir nusistebėjo.

– Kai pasakėt, dabar ir aš jį matau, – pasakiau ir pradėjome abu į jį žiūrėti.

– Šitos pušys rūke man netikėtai priminė kažką iš mano praeities, kažką brangaus. Pamenu, kaip mes su močiute vieną vasarą ėjome prie jūros per rūką ir akimirką atrodė, kad rūke gali slėptis bet kas, bet taip maloniai, lyg galėtum patirti viską, kas įmanoma ir neįmanoma. Bet tada, užlipus į kopas, pasirodė, kad ten tik medžiai. Ten jau buvo mano mama. Paprasti medžiai ir nieko daugiau. Bet einant trumpam buvau pajutusi keistą džiaugsmą. Ir dabar jį pajutau.

– Gražus šitas rūkas.

– Palaukit, apie ką aš kalbėjau anksčiau? – paklausė Milda ir nusišypsojo.

– Tiesą sakant, nepamenu, o jūs?

– Irgi, bet sugrįšiu prie to vėliau. Esu pasižymėjusi temas telefone, tik iškrito iš galvos. Manau, kad šiandien prieš grįždama namo dar užsuksiu į biblioteką. Skaičiau, kad mirė vienas poetas, o man įsiminė keli eilėraščiai, skaičiau jį jaunystėje. Noriu juos dar kartą paskaityti.

—

¹ Winnicott, D. W. (1990). Home is Where We Start from: Essays by a Psychoanalyst. Penguin.

² Merleau-Ponty, M. (2012). Phenomenology of Perception. Routledge.

³ Milda yra išgalvota, bet kažkuo ir tikra klientė, nes jos patirtis atliepia tai, ką galime atpažinti beveik visi. Sutapimas su kuriuo nors realiu asmeniu yra atsitiktinis.