Leisiu šiam pirmajam įrašui būti asmeniškesniam ir dar tik ieškančiam krypties. Šie keli įvadiniai žodžiai yra apie po daugelio praktikos metų kilusį norą, net poreikį, rašyti ir taip išreikšti savo mintis ir jausmus, kurie ne visada telpa psichoterapinėse sesijose. Taip pat — sukurti simbolinį veidrodį, kuriame galėtume pamatyti save. Įsivaizduoju, kad šis puslapis papildys mano psichoterapinį darbą ir kukliai talpins įvairias sesijose ir gyvenant kilusias mintis, jų fragmentus, įspūdžius ir ilgesnius apmąstymus.

„Jei negalėčiau rašydamas išreikšti minčių ir emocijų, kurias patiriu darbe, manau, kad prarasčiau susidomėjimą savo profesija ir galbūt ilgainiui imčiau jausti apmaudą dėl jai skiriamo laiko.“ T. Ogden¹

Gerai pasakyta. Daugiau nei dešimt metų kone kiekvieną darbo dieną savo kabinete kalbuosi su žmonėmis. Tai, kas patirta tarp šitų sienų — valandų valandos įvairiausių idėjų, jausmų, patirčių — iš dalies turi likti profesine paslaptimi. Tokie psichoterapiniai pokalbiai — arba, tiksliau, psichoterapinės patirtys — keičia tave: tai, kaip jautiesi, matai save ir kitus, patiri pasaulį ir santykius, kaip supranti savo patirtį, kaip renkiesi gyventi. Kartu keičia ir mane. Susitikimai sukelia minčių ir emocijų, tačiau psichoterapijos sesija retai yra vieta psichoterapeutui laisvai reikšti savo idėjas ir jausmus. Taip yra dėl neišvengiamos asimetrijos psichoterapiniame santykyje: šią sesijos valandą tavo emociniai poreikiai yra svarbesni už mano norą išsisakyti. Žodžiai turi galią paveikti, todėl psichoterapeuto profesija reikalauja atsargumo ir atsakomybės. Juk ir tu, greičiausiai, nesakai iškart visko, ką galvoji, o palauki tinkamesnio momento ir vietos jautriems dalykams išsakyti. Ir apskritai, esminė idėja yra ne keisti kitą pagal savo įsivaizdavimą, kuris neišvengiamai yra subjektyviai ribotas, o suteikti erdvę pažinti save, aiškiau pamatyti savo vidinę realybę, atsispindinčią psichoterapiniame santykyje.

Psichoterapeuto profesijoje daug privalumų. Tai nuostabi profesija! Kartu patiriame ir mąstome apie dalykus, kurie kasdieniame gyvenime liktų neaiškūs arba yra tapę paslaptimis. Būna valandų, kai prisiliečiame prie žmogiškų dalykų esmės. Šiame darbe matau pokyčius, kartais — neįtikėtinus pokyčius, kuriems ryžtasi žmonės. Kartu tai ir sunki profesija. Buvimas intensyviame santykyje reikalauja nuolatinio atvirumo sau ir kitam, nesustojančio mokymosi, išbuvimo su giliai sukrečiančiais jausmais, mintimis, patirtimis, kurių dažnai nepavyksta iš karto suprasti. Tikiuosi, ši vieta ir tekstai taps erdve tiems likučiams gyventi. Kaip veidrodis, kuriame galėsime rasti ir kurti save.

¹ Ogden, T. (2025). What Alive Means: Psychoanalytic Explorations. Routledge.