Ar psichoterapijoje yra labiau jaudinanti sritis negu tarpusavio santykiai? Pasidalysiu keliais minčių fragmentais, kilusiais perskaičius naują J. Garcia¹ knygą „Intymus gyvūnas“, kurioje į santykių temą žiūrima iš evoliucinės psichologijos perspektyvos. Viena svarbiausių autoriaus minčių yra ta, kad žmogus, kurdamas santykius, nuolat susiduria su konfliktu tarp dviejų varų: intymumo ir seksualumo. Pradėkime nuo įvado, o vėliau apžvelkime ir kitus šia tema rašiusius autorius: Z. Freud², S. A. Mitchell³. Kas išeis iš šių ingredientų?

„<…> tas kokteilis iš draugystės ir aistros, kuriuo jie nesivaržydami dalijosi, tas svaiginantis mišinys kažko ir jaudinančio, ir saugaus.“

Justin Garcia¹

Tu jau esi tai girdėjęs ar girdėjusi. Draugystė ir aistra, intymumas ir seksualumas¹, saugumas ir jaudulys, meilė ir seksas, stabilumas ir nuotykis³, afektyvumas ir sensualumas², meilė ir geismas… Yra daug žodžių, kuriais galima pavadinti šias skirtingas, bet susijusias santykių tendencijas. Kai kurie jų yra techniniai, kai kurie metaforiški, bet tai, kad, ko gero, nerastum nei teksto apie ilgalaikius santykius, nei poros, kuri nebūtų susidūrusi su tokių santykių ingredientų skirtingomis proporcijomis, leidžia teigti, kad tai universalūs dalykai. Atrodo, mums, žmonėms, taip lemta — būti įtampoje tarp įvairių priešybių. Intymumas ir seksualumas yra natūralios, neišvengiamos ir galutinai neišsprendžiamos temos mūsų santykiuose. Galbūt kryptis yra ne išsprendimas, o išbuvimas, nuolatinis, kūrybiškas ryšys su šiomis varomis.

Sugrįžkime trumpam prie citatos šio teksto pradžioje. Tą popietę, per savo šeštą gimtadienį, būsimasis evoliucijos biologas ir seksualumo tyrėjas Justinas Garcia pajuto kažką keisto, stebėdamas savo pusseserę ir jos naują vaikiną. Berniukas, kuris iki tol daugiausia domėjosi gyvūnų stebėjimu ir klasifikavimu, staiga atrado smalsumą ryšiui tarp tokios jam žavios moters ir svetimo vyro, tapsiančio jos partneriu. Jų žvilgsniai vienas į kitą, artumas ir jaudulys — ar mes nenorėtume tokio kokteilio savo santykiuose? Kodėl kartais ryšyje lieka draugystė, bet išnyksta seksualumas? Arba kodėl aistringi santykiai kartais stokoja stabilumo ir saugumo? Tai klausimai, į kuriuos vėliau J. Garcia nepaliaujamai bandė atsakyti savo darbuose. Kai šias temas į sesijas atsineša klientai, suprantu, kad nėra paprasto ir universalaus atsakymo. Visuomet nustembu, kokią didelę įtaką mūsų asmeninė patirtis ir gyvenimo istorija turi tam, kaip jausimės savo kuriamuose ryšiuose. Taip pat — kokia didelė reikšmė tenka einančiam laikui, bandant talpinti meilę ir geismą. Tačiau, šalia visko psichologiško, santykiai yra ir dviejų kūnų santykiai — kūnų, kurie turi ne tik asmeninę, bet ir evoliucinę istoriją.

J. Garcia įtikinamai ir remdamasis moksliniais tyrimais rašo, kad žmogaus evoliucinėje prigimtyje glūdi įgimtas konfliktas, tam tikra biologinė santykių nedermė, su kuria savo gyvenime neišvengiamai susiduriame. Tai šaltinis to, kas gyva mūsų ryšiuose, bet ir to, kas dažnai kelia kančią. Šis konfliktas yra tarp dviejų varų, kurias galima suvokti kaip įgimtą vidinę motyvaciją veikti, pačią bendriausią ir dar mažai struktūruotą jėgą, suteikiančią kryptį mūsų ryšiams. Viena vara yra seksualinė: jos tikslas — seksualinė patirtis su kitu ir rūšies reprodukcija. Kita vara yra intymumo siekis: tai jėga, skatinanti rištis prie kito, kuris suteiktų saugumą, kurti poros ryšį — tai padėjo išgyventi, sumažino gyvenimo iššūkių keliamą neapibrėžtumą ir leido pasirūpinti palikuonimis per ilgą jų vaikystę¹.

Kai žiūrime į seksualumą ir intymumą iš šios perspektyvos, turbūt sunku būtų nubrėžti aiškią ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Esminė nedermė yra ta, kad mūsų intymumo poreikis yra socialiai monogamiškas: esame linkę kurti ilgalaikius, pastovius ryšius ir kenčiame juos praradę. Tačiau seksualumas nėra savaime monogamiškas; jis tam tikra prasme yra laisvas, jam būdingas įvairovės, naujumo ir nuotykio jaudulys. Galvoju, kaip svarbu gebėti išlaikyti psichodinaminę nuostatą: nepaneigti mūsų prigimties konfliktiškumo. Tikrai nelengva sukurti santykius, kuriuose išliktų draugystė ir kurie būtų saugumo vieta gyvenime. Dar sunkiau tokiems santykiams išlikti aistringiems ir jaudinantiems. Yra tiek daug galimybių viskam pasisukti neigiama kryptimi… Mes žinome, kokie skirtingi gali būti santykiai ir kaip skirtingai kiekvienas randame arba nerandame, vėl ieškome arba pasiduodame ieškodami būdų būti su šiuo konfliktu. Tačiau įtampą tarp intymumo ir seksualumo matyčiau ir iš pozityvios pusės. Tai, kas stumia mus ieškoti to svaiginančio mišinio tarp saugumo ir jaudulio, leidžia gimti ir atgimti mums svarbiems ryšiams, nuolat juos kurti ir į juos investuoti — vienam, poroje, o gal ir psichoterapijoje vis iš naujo apmąstant ir randant vietų bei akimirkų, kuriose galima taip žmogiškai ir gerai apsvaigti.

Antroje dalyje galėtume aptarti, kokią įtaką intymumui turi mūsų asmeninė istorija.

¹ Garcia, J. (2026). The Intimate Animal: The Science of Love, Fidelity and Connection. Penguin Random House.
² Freud, S. (1912). On the Universal Tendency to Debasement in the Sphere of Love (Contributions to the Psychology of Love II). The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud, 11, 177–190.
³ Mitchell, S. A. (2003). Can Love Last? The Fate of Romance Over Time. W. W. Norton & Company.