Ištraukos iš Simo* dienoraščio.

                                                                                                                                             2026-08-08

Vėl lyja. Šitam mieste vasarą lyja gausiai, tačiau su pertraukomis. Pila, o tada viskas sustoja – lieka tik debesys, tampa šviesiau, bet iš esmės dangaus ir toliau nesimato. Na, ne visai. Šis miestas niekada nesustoja. Bent jau taip atrodo. Net per lietų žmonės juda be pauzės išsitraukti skėtį, rankos ištraukia ir išskleidžia skėčius kojoms žengiant savo žingsnius, sinchroniškai ir masiškai atsiranda skėčių jūra ir, realiai, lietus beveik nieko nebereiškia.

„Laukinės vyšnios hostelis“ yra tiesiog daugiabutis gyvenamajame rajone, maždaug 30 kilometrų nuo centro. Pakankamai toli nuo visko pabūti vienam. Nėra jokių vyšnių šitam rajone. Nors gal jos numetusios savo žiedus tapo nebeatpažįstamos? Viskas čia svetima.

– Simas?

– Yes.

– Where are you from?

Aš kaip ir žinau, kad esu iš Lietuvos, tačiau čia, atrodo, kažkaip tai netinka man. Nežinau, ką papasakoti apie save. Kad rašau scenarijus spektakliams? Kad išsiskyriau? Viskas atrodo netikra. Gerai, kad jie turi žemėlapį ant sienos, kuriame smeigtuku pažymi šalį, iš kurios atvykai. Matau kontūrus ir įvairias spalvas, po truputį ateina žodžiai, kurie suteikia prasmę šitoms linijoms ir kreivėms. Turbūt dar po skrydžio atbukus galva. Ukraina, Lenkija, kažkas buvo iš Latvijos. Aš pirmas iš Lietuvos.

Hostelyje turėsiu kambarį, kuriame galėsiu būti vienas. Aš dabar čia ir esu, užrašinėju savo pirmą dieną. Kambaryje beveik nėra baldų – slenkančios durys, futonas, staliukas. Kai atsigulu, iš karto grįžta įkyrios mintys. Todėl šiandien daugiau neberašysiu. Noriu pabūti vienas ir nieko nejausti. Manęs vis tiek nebėra.

                                                                                                                                             2026-08-09

Kelionės planas:

1. Turistiniai objektai vėliau, apsipratus. Po vieną per dieną.

2. Maistas – japoniškai du kartus per dieną, rytas McDonald’s. Norisi kažko savo.

3. Iš hostelio išvažiuoju apie devintą.

4. Šiaip – jokio plano. Pabūti vienam, toli nuo visko. Negalvoti. Atitrūkti. Pailsėti nuo visko. Nuo tų minčių. Kiek pavyks.

                                                                                                                                            2026-08-11

Sušiktas šūdas. Verkiau visą dieną. Kaip ji galėjo taip padaryti man, po tiek metų… Juk aš tiek stengiausi. Dariau viską. Kodėl?? Negaliu pakilti iš lovos. O išėjęs nieko nemačiau šiandien. Muzika nepadeda, niekas. Visur tik lietus, balos, apsiniaukę. Nėra vietos, kur galėčiau nurimti. Noriu kam nors parašyti. Ar ji online? Gal pažiūrėti jos instagramą? Kodėl man neatrašo. Aš niekam nereikalingas, niekam tikęs. Oooo. Oooo. Nebeturiu nieko. Apie ką mano gyvenimas, apie ką visa tai?.. Sudie, dar kart sudie, sudie… Tik skausmas likęs.

                                                                                                                                            2026-08-15

Nusistovėjo rutina. Kiekvieną rytą rašau McDonalde. Visiškai šalia manęs (čia vienam žmogui apie pusė metro stalo) moksleivė sprendžia fiziką. Tokį saulėtą šeštadienį. Čia taip lengva trumpam išsitraukti užrašinę, niekam nerūpi. Esu visiškai vienas, atrodo, manęs niekas nemato, toks vaiduoklis šitam mieste. Nors… Būna, atsistoju nuo stalo, pasisuku kūnu nuo sienos link bendros erdvės ir pamatau jau stovinčią darbuotoją, maloniai paimančią padėklą man iš rankų. Lyg ji visuomet buvo greta. Tai gal nors nemato, bet kažkaip jaučia? Gal čia tik atrodo, kad visi yra vieni, bet iš tikro jie kažkaip susiję vienas su kito buvimu. Atrodo, užtektų pasukti liemenį ir vienatvė virstų ryšiu. Nežinau, kaip šitą geriau išreikšti.

Mergina staiga perverčia puslapį, buvau ją pamiršęs. Optika? Skaičiuoja šviesos spindulių kampą. Sumautą šeštadienį. Reikėtų ir man ką nors nuveikti. Tiesą sakant, nepamenu, kada paskutinį kartą iš tikro buvau vienas. Man 28, su Jurga mes nuo 11 klasės, ji metais jaunesnė. Tėvai, bendrabutis, namai. Tiksliau buvę namai… Oooo. Oooo, kaip skaudu. Dabar čia irgi ne vienas, ji sėdi šalia, bet rašo kitaip nei aš, kažkas tikrai kitaip, bet kampas per didelis, kad suprasčiau. Tai lyg ir vienas.

                                                                                                                                            2026-08-23

Toks keistas lėtumas šitoj saloj. Paplūdimiai liko toli už nugaros, bet žmonių čia masė. Einu su visais. Buvo lyg kažkoks lankstinukas, žemėlapis iš hostelio, bet į jį nežiūrėjau. Einu su visais ir jaučiu savo žingsnius, savo kojas ir šlepetes. Tiesiog einu su visais. Nieko nevyksta. Neįtikėtinai lėtai. Bet nepasakytum, kad lėčiau nei kiti. Pradžioje. O tada vis lėčiau. Kažkas tame, kad visiškai neturiu tikslo, kur nueiti ir ką pamatyti. Atrodo, lyg būčiau laisvas sustoti. Jau valandą sėdžiu ant šito akmens. Jūra, paukščiai, Fuji kalnas, mažos bangos, žvejai. Žmonės ateina ir išeina, kai kurie prisėda, daug labiau šalia nei Europoje, bet ir daug toliau nei ten. Nėra, kad kažką mąstau. Turiu kuprinėje sakės stiklainį. Riešutų. Nepasakytum, kad medituoju. Tiesiog nedarau nieko. Kartais kažką pajuntu, šilto ir savo, nesuprantu iki galo, ar susijusio, ar atsieto nuo šitos salos ir dienos.

Išsinuomavau ten kitą kambarį. Bet vakare, jau sutemus, po tokios lėtos dienos, sėdėjau tą naktį ant smėlio, žiūrint į fejerverkus, kuriuos leidžia girtos kompanijos, baigiantis savaitgaliui, baigiantis šventei, po truputį pildantis traukiniams… Artėjo vidurnaktis. Lyg iš niekur, iš to keisto buvimo kilo noras sugrįžti į „Laukinę vyšnią“. Nepatikėsi, bet lyg turėčiau namus. Nežinau, kaip tą išreikšti. Lyg turėčiau pasirinkimą likti ir būtent iš tos laisvės būti, kur noriu ir su kuo noriu, nepaprastai aiškiai žinau, ko trokšta mano širdis. Gilėjant nakčiai susirinkau daiktus iš antro hostelio, įsėdau į traukinį ir neskubant pasileidome namo į pačią miesto tirštumą. Kas stotelę paskutiniai savaitgalio džiugūs pokalbiai rimo, kuo giliau ir arčiau miesto triukšmo, tuo tylesni ir ramesni darėsi veidai, lyg su kiekvienu kilometru grimstume vis giliau į vienatvę ir į pačius save. Akimirką buvau susimąstęs ir nebematantis veidų ir kūnų, kol šalia miegančios merginos galva nusviro man ant peties. Nieko nedariau iki pat Šindžiuku. Taip ir važiavome, beveik nejudėdami iki miestui prikeliant mus iš snaudulio neonų spinduliuose.

                                                                                                                                            2026-08-25

Trumpas update iš Mako. Vienatvės burbulai. Mako staliukas. Kava hostelyje. Būna, verkiu dar, būna jautrumas. Nežinau, ar jaučiuosi geriau. Bet būna, kad valandą traukinyje žiūriu į reklamas. Galvoju, ar esu kažkada iš tikrųjų žiūrėjęs į reklamas, jas iš tikrųjų matęs. Arba skaitau. Vėl galiu klausyti muzikos. Kažkokie pastovūs burbulai, kur būnu vienas tarp kitų. Traukinys. Gatvė. Hostelis. McDonaldas.

                                                                                                                                             2026-08-26

Pabandysiu aprašyti, kas nutiko vakar.

Jau kuris laikas lankausi pačiuose turistiškiausiuose objektuose. Vakar po pusryčių važiavau į šventyklą. Keistas jausmas įžengti pro Shinto vartus. Jie tokie sunkūs, tačiau atrodo, kad beveik iš karto iš didmiesčio patenki į gamtinę vietovę, pasidaro lengva eiti. Mano žingsniai vėl sulėtėjo. Atrodo, beveik velku žeme savo šlepetes. Kelias labai platus, šonuose medžiai. Šiandien šviečia saulė. Čia visiškai nesijaučiu vienišas. Kažkas vartuose, mane supančioje gamtoje, bendrakeleiviuose, mano žingsnių garsuose, net pačiame ėjime palaiko man kompaniją.

Šventykla išnyra netikėtai, lyg iš pačios gamtos šerdies. Tiesiog atėjau. Dar vieni vartai, pastatai, stogų linijos, spalvos, medžiai, minios žmonių. Prisėdu ant suoliuko ir taip praeina kažkiek laiko. Bėga vaikai. Aparatai išduoda gėrimus ir grąžą. Nekinta eilė prie centrinės vietos, kurioje meldžiamasi. Matau seką. Ateini, įmeti monetą. Tada du kartus nusilenki ir du kartus suploji. Pamąstai ir vėl nusilenki. Trunka mažiau nei minutę, gal keletą sekundžių. Žmonės ateina – išeina. Skuba arba viską daro lėtai. Kažkas ateina vienas, o kažkas fotografuojasi su kompanija. Šitas ritualas čia lyg koks kvėpavimas, lyg žaidimas, kuriame, jei žinai taisykles, gali būti, kaip norisi.

Tai įvyko gana staiga. Atsistojau į eilę. Moneta, du ir du kartai ir staiga laikas tik man. Atrodo, žodžiai atėjo savaime, patys paprasčiausi žodžiai, be jokių pastangų. Lyg pirmą kartą savyje atrasčiau tai, ką dabar galvoju, kad žinojau visą savo gyvenimą. Kurį laiką po to verkiau ir nenorėjau sustoti, lyg būčiau trumpam atsivėręs pačiam pasauliui.

                                                                                                                                            2026-08-29

Lėktuve namo.

Pakilom lengvai krapnojant lietui.

Jau skrendam kokias penkias valandas.

Galvojau, sėdėsim dviese, bet sėdim tryse, gana susispaudę, aukšti vyrai. Atnešė užpilamų makaronų, juos valgom su lazdelėmis. Nugirdau, kaip skrydžio palydovai kalbėjosi tarpusavyje, kad keistas sprendimas duoti tuos makaronus, užpiltus verdančiu vandeniu, lėktuve.

Staiga – turbulencija. Prisisegam. Lėktuvas kratosi. Darom viską, kad neišpilstyti to vandens vienas ant kito. Kišame makaronus į burnas su tomis nelemtomis lazdelėmis. Ir pradedam juoktis, visi kartu, pilnomis burnomis, svyruodami į šonus, trys nepažįstami vyrai kažkur aukštai virš Arkties, virš tankių debesų.

Toliau kelionėje, iki pat Vilniaus, nieko įspūdingo nebenutiko.

* Bet koks sutapimas su realiu asmeniu yra atsitiktinis. Tekstas iš dalies paremtas D. Winnicott straipsnio apie vienatvę¹ ir T. Ogdeno knygos skyriaus apie savojo gyvenimo atradimą² atidžiu perskaitymu.

¹Winnicott, D. W. (1958). The Capacity to be Alone. The Collected Works of D. W. Winnicott, Oxford Academic.

²Ogden, T. H. (2025). Discovering a Personal Life, in What Alive Means, Routledge.